Kada tapsime savo gyvenimo šeimininkais ?

 

Kas man yra laisvė? Laisvė spręsti ir veikti tai ką noriu, neperžengiant moralės normų. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad toli gražu ne visi prisimena dėl ko kovojome ir dėl ko stovėjome beveik prieš 30 metų, nes vis dar yra begalė žmonių, kažko bijančių ir nemokančių gyventi be nurodinėjančio „šeimininko“. Bijau palikti girtuoklį vyrą, nes nebus kur gyventi, bijau pasipriešinti chamui viršininkui, nes liksiu be darbo, bijau pradėti verslą, nes gal nepasiseks, bijau ateiti, paklausti, papriekaištauti, nes tyliai gyventi patogiau. Baimė pasakyti ko norime ir pilietiškumo pasyvumas tiesiog keroja, tačiau geometrine progresija daugėja piktų žmonių kurie pasislėpę už kompiuterių ekranų lieja tulžį komentaruose.

Praūžęs Gargždo festivalis, kurio metu pirmą kartą suorganizuotas, visuomeninės organizacijos „Bendrai visi“ inicijuotas, cepelinų virimo Lietuvos čempionatas dar kartą įrodė, kad baimė gyvena ne kažkur ten, o visai šalia mūsų.

Gargždų „Bulvė“ savo cepelinais kadais garsėjo visoje Lietuvoje. Benjaminas Gorbulskis pagal Gargždų kultūros namų direktoriaus Vytauto Rimavičiaus žodžius netgi sukūrė dainą „Gargždų cepelinai“ kuri buvo įrašyta vinilinėje plokštelėje. Visiškai po langais vykstantis cepelinų virimo čempionatas puiki proga atgaivinti legendinės valgyklos žinomumą ir pasidaryti sau reklamą. Tačiau iš anksto sutikę prisidėti prie čempionato organizavimo, vieną vakarą „Bulvės“ vadovai pamiršo apie laisvą valią spręsti ir veikti, kažko išsigandę ar liepti, atsitraukė ir atsisakė dalyvauti. Gaila kolektyvo, bet toks verslas klestėti neturi galimybių, o tik egzistuoti savo kiemelyje. O dar ne taip senai, 2012 metais besiruošiant jubiliejiniam Gargždų miesto 760- ąjam gimtadieniui vyko aistringa diskusija, dėl bendruomenės iškeltos idėjos, pastatyti skulptūrą cepelinui. Juk gi Gargždus garsina „Bulvės“ cepelinai ir skulptūra čia labai tiktų. Tačiau taip plačiai spaudoje aprašyta, valdžios bei politikų išdiskutuota idėja užgeso ir „Bulvės“ legenda pasidengė dulkėmis, o miestui cepelinų sostinės vardas grąžintas nebuvo.

Savo cepelinų gamybos išmonę parodyti taip pat buvo kviestos visos be išimties Klaipėdos rajone veikiančios politinės partijos. Mūsų tiek nedaug, visi esame kaimynai, pradėkime bent nuo bendro pasibuvimo prie laužo su cepelinų katilu, gal lengviau rasime bendrą kalbą ir priimdami svarbius sprendimus. Tačiau nei vienas politinis judėjimas neišdrįso prisijungti prie „Bendrai visi“ organizuojamo renginio, nepanoro pabendrauti nei su kolegomis nei su eiliniais gyventojais. Vėl suveikė baimė ne kaip pasirodyti netinkamoje kompanijoje, nepadėjo net galimybė nemokamai pasireklamuoti. Cepelinų virimo čempionatas atsipirko su kaupu, komandų susirinko ne tik iš vietinių ar aplinkinių savivaldybių, visiems nosį nušluostė dzūkai iš Lazdijų, renginį aprašė ne vienas laikraštis, daugybė internetinių portalų, Gargždų vardas skambėjo žinių reportažuose. Tegul Gargždų vardas būna garsinamas gražiomis iniciatyvomis, o ne populistiniais siekiais keisti savivaldybės pavadinimą. Gaila, kad tokių iniciatyvų nepalaiko nei rajono savivaldybė, nei Gargždų seniūnija. Savo bei rėmėjų lėšomis ir neatlygintinu darbu suorganizavome gyventojams nemokamą šventę, po renginio Minijos slėnyje susirinkome besimėtančias šiukšles ir bandome toliau įgyvendinti galvose besisukančias idėjas, kurios suvienytų žmones, išjudintų juos išeiti iš namų, bendrauti ir nebijoti nešt savo nuomonę į viešumą.

Žaviuosi septyniasdešimtmete moteriške, kuri visur spėja ir visko nori. O kiek tarp mūsų keturiasdešimtmečių, kurių akyse nelikę aistros ir tūkstantis priežasčių gyvenime nieko nekeisti. Raskime savo viduje tūkstantį galimybių gyventi geriau.

 

dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė

Vieną liepos savaitgalį Rietavas tapo ekologiškai ūkininkaujančių sostine

Dirvožemis mums nepriklauso, mes jį skolinamės iš vaikų ir anūkų, todėl jį naudodami privalome padaryti viską, kad jo būklė ateinančioms kartoms liktų kiek įmanoma geresnė.

Rietave jau trečią kartą surengta viena didžiausių lauko dienų su specialiai tam išaugintais bandomaisiais pasėliais, ekologiniams ūkiams skirtos produkcijos ir inovatyvių technologijų pristatymu. Tradicine tampanti, neoficialiai Ekovizija įvardijama lauko diena, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos ir UAB „Ekoakademija“ direktorės dr. Loretos Piaulokaitės-Motuzienės iniciatyva.

Lietuvos ekologinių ūkių asociacija šiuo metu vienija apie 200 narių iš įvairių Lietuvos regionų: augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai, sėklų augintojai bei platintojai, pluoštinių augalų augintojai bei perdirbėjai, bitininkai, kooperatyvai. Apie pusė asociacijos narių yra iki 100 hektarų ūkiai, kita pusė – didesni nei 100 hektarų ūkiai. Prieš keletą metų siekiant pereiti į aukštesnį ekologinio ūkininkavimo lygį, LEŪA iniciatyva buvo organizuojami biodinaminio ūkininkavimo seminarai ir mokymai. Šiandiena galima pasidžiaugti, kad dalis Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narių jau turi biodinaminio ūkio sertifikatus ir netgi yra įsteigę biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociaciją. Ekologiškai ūkininkaujantiems žinių niekada nebūna per daug, todėl negaudami atsakymų iš mokslininkų, asociacijos ir iniciatyvių narių dėka, organizuojami seminarai, bei pasėlių apžiūra narių ūkiuose nuo LEŪA įsikūrimo pradžios. Prieš tris metus dalijimąsi informacija ir patirtimi buvo nuspręsta apjungti į didesnį renginį demonstruojant augalų ir tręšimo technologijų įvairovę. Tuomet iniciatyvos ėmėsi UAB „Ekoakademija“ kolektyvas, kurie buvo naujas žaidėjas rinkoje, tačiau galėjo pasiūlyti bandymams tik savo auginamas bakterijas. Klaipėdos rajono ūkininkui A. Lučinskui pasiūlius plotą, pakalbinus, UAB „Scandagra“ dirbančius bendramokslius iš ASU, buvo sudėliota bendra ekologinės augalininkystė technologija, vėliau prie idėjos prisijungė bendrovės Agroconsult" bei „Ecohumus. Pirmas renginys atnešė daug nerimo, tačiau gausus būrys dalyvių ir begalė klausimų, išsklaidė abejones: kad tokie susibūrimai reikalingi. Nors ekologinių trąšų registravimo ir naudojimo taisyklėse vis dar pasitaiko nesusipratimų, vis daugiau trąšų pardavėjų pradėjo palaikyti ekologijos idėją.

Kiekvienais metais į renginį susirenka vis daugiau ūkininkų. Tai patvirtina LEŪA pirmininko S. Daniulio mintį, kad „Tokiam ūkininkų ekologų suėjimui atėjo laikas, nes ne kartą pastebėjome, kad dideliuose jau tradiciniais tapusiuose renginiuose labai mažai dėmesio skiriama ekologijai, o ir leistini naudoti produktai dėl nepatrauklaus pelno nėra populiarūs".

Liepos vidurys yra tas laikas, kai pavasariniai darbai jau baigti, o javapjūtė dar neprasidėjus. Nors kalbama apie tai, kad žmonės susvetimėję, pavydūs ir nebendrauja, Ekologinių ūkių asociacijos nariai šiuos mitus paneigia. Jie tiek išsiilgę vieni kitų, kad nepatingi atsikelti vos prašvitus ir atvykti į Žemaitiją iš tolimiausių Lietuvos pakraščių – Rokiškio, Zarasų, Lazdijų. Visuomet iškyla klausimas: kodėl Žemaitija? Todėl, kad Ekoakademija, įsikūrusi Gargžduose, kuruoja visus darbus, atlieka stebėjimus, todėl kas savaitė kelis šimtus kilometrų nuvažiuoti apžiūrėti pasėlių būtų problematiška.

Šiais metais pasirinkta ekologinis ūkis, VŠĮ „Rietavo žirgynas“. Pasiūlius vienam iš įstaigos akcininkų V. Macijauskui ir pritarus Rietavo savivaldybės merui A. Černeckiui, pavasarį prasidėjo planavimas. Prie bendradarbiavimo su Scandagros kolektyvu prisijungė Ekofarm kolektyvas, Jau tradicinis rėmėjas sėklomis, Agrolitpa, nutarė išbandyti net 16 augalų veislių. Prisitaikant prie ūkio sėjomainos įvairios tręšimo technologijos taikytos avižoms, kviečiams ir žirniams. Iš patirties žinant, kad visuomet yra vėluojančių, o svarbiausias lauko dienos akcentas – pasėlių apžiūra, buvo nutarta pranešimus daryti renginio pradžioje. Renginiui vis populiarėjant susirinko ne tik virš šimto dalyvių, bet ir gausus būrys sveikintojų: vietinės valdžios atstovai, VŠĮ Ekoagros kolektyvas, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atstovai, buvo išklausyta net 10 įmonių ir mokslininkų pranešimų.

Matyt darome gerai, nes kiekvienais metais sutraukiame vis didesnį būrį susidomėjusių ūkininkų ir pranešėjų, be to rengiamas seminaras įgavo tarptautinį lygį, nes šiemet mus aplankė profesorius Olegas Kukanis iš Latvijos huminių medžiagų instituto. Tikimės draugystė ir bendradarbiavimas tęsis. Ekologiniame sektoriuje bėdų iš tiesų esama daug, ūkininkai klysdami patys bando ieškoti būdų geresniam ir kokybiškesniam derliui gauti. Todėl būtina susirinkti, dalintis patirtimi ir savo akimis įsitikinti kaip viena ar kita augalų auginimo technologija veikia praktiškai - gamybiniuose plotuose.

Šie metai ūkininkams netradiciniai. Rudenį ekstremalus kritulių kiekis paskandino žiemkenčius, o pavasarinė ir vasarą besitęsianti sausra išnaikino vasarojų. Tačiau ieškant aukso vidurio, javuose aiškiai matosi, kad taikant organinį ir biologinį tręšimą, įmanoma iki minimumo sumažinti stresą ir padėti augalams ištverti net didžiausias sausras. Kiek labiau nukentėjo žirniai, nes drėgmės neužteko dygimui, o dalis sudygusių nuo sausros taip pat žuvo. Tačiau ankštinių augalų pasėlis praturtina dirvožemį po to augantiems augalams, todėl net neatnešdami derliaus yra puiki žaliava žaliajai trąšai.

Po laukų apžiūros, renginio dalyviai pietaudami dalinosi patirtimi ir jau kūrė planus kitų metų renginiui. Nes tik patys ūkininkai gali pasakyti, ką būtų įdomu išbandyti, pamatyti ir vėliau pritaikyti, arba kaip išvengti klaidų, savo ūkiuose. Tokie demonstraciniai bandymai yra skirti ne tik pasireklamuoti ir parodyti, kaip viskas gerai. Kartais demonstruojamos ir klaidos, įspėjant, kad kažkuri technologija ūkiui gali nemažai kainuoti, nes ekologiniame ūkyje klaidos taisomos lėtai ir kainuoja daug lėšų.

Nors laukė ilgas kelias namo, renginio dalyviai neskubėjo skirstytis. „Esame beveik kaimynai, bet sunku rasti laiko, susitikti ir tiesiog pasikalbėti, pasidalinti džiaugsmais, pasitarti. Todėl niekaip neina išsiskirti ir išvažiuoti namo“ džiaugėsi ūkininkė iš Trakų Laima Kamaitienė.

Lauko dienų tradicija tapo, renginio svečiams iš visos Lietuvos, pasigirti savo krašto grožiu, išlesti namo ne tik pasisėmusius žinių bet ir praturtėjusius kultūriškai. Nuodėmė būtų aplankius Rietavą nesužinoti kiek gero Lietuvai atnešė grafai Oginskiai, juk čia atsirado ne tik pirmas telefonas ar elektrinė, čia XIX amžiuje prasidėjo agronomijos istorija Lietuvoje. Čia skambėjo muzika ir kūrėsi grožis.

 

dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė